Kur slepiasi LGBTQ+ meilė už didmiesčių ribų?

Gyvenantys Lietuvos didmiesčiuose gali be vargo susirasti sau artimą sielą, nes juose yra daug veiksmo, internetas lūžta nuo įvairių pasiūlymų draugauti, tačiau nukeliavus 50 km. nuo jų pasigirsta spengianti tyla, atrodo, kad LGBTQ+ žmonių provincijoje visai nėra?

Nors pagal statistiką apie 7-10% visuomenės priklauso LGBTQ+ bendruomenei, tad kyla klausimas, kodėl dideliuose miestuose verda gyvenimas ir jų atsiranda šimtai, o miesteliai su 15-20 tūkst. gyventojų, kai procentaliai turėtų ir juose būti nemažai tokių žmonių, nesulaukia didelio dėmesio.

Atsakymas yra. Išanalizavus žmonių apklausas, provincijoje daugelis turi slėpti savo orientaciją, nes vienas kitą gerai pažįsta. Žmonės mažiau išprusę, tadėl net nėra kalbų apie homoseksualumą jų bendruomenėse. Taip pat jie kitaip mąsto apie netradicinę šeimą. Suaugusieji moko savo vaikus būti priešiškais kitokios orientacijos žmonėms. Šie mato smerktinas situacijas, į iškilusius įššūkius LGBTQ+ nariams atsiskleisti. Kitokia nei heteroseksuali orientacija vis dar yra tabu, o pažinčių taisyklės yra kitokios.

Skaitydamas atsiųstus laiškus susidariau nuomonę, kad ten yra kitas pasaulis, ir kita tvarka nei didmiesčiuose. Apie tai esu pasiruošęs narstyti šią temą po kaulelį su žmonėmis, kurie nepabijojo atsakyti į keletą klausimų apie pažintis bei meilės paieškas, jų vargą surasti bendraminčių, ir šiap gyvenimą esant LGBTQ+ dalimi mažesniuose Lietuvos lopinėliuose.

Laikas eina lėtai

Noras savo gimtinėje susipažinti su LGBTQ+ bendruomene yra neįmanoma misija, o tie, kurie nebijo parodyti save, yra neįdomūs arba jau užimti.

Kalbintas Gabrielius iš Klaipėdos apskrities sako: "Jo miestelis yra nedidukas, jaunimui jame veiklos nėra daug. Net tradicinės orientacijos draugai sunkiai randa draugų po mokyklos, o ką kalbėti apie LGBTQ+ asmenis, juos paliečia dar didesnis nerimas dėl savo ateities."

"Yra tikrai gražių kavinių, miestelyje jaunimo centras, planuojamos įvairios veiklos, tačiau retas kuris į tokius renginius eina vienas. Vienam drąsos kažkur eiti ir dalyvauti tikrai trūksta, nors noro yra. Tačiau nuolat jaučiama baimė viduje tą norą nugali. Man asmeniškai tokiame mažame miestelyje būti "kitokiu" yra tikrai liūdna, nuolat sukasi mintys apie geresnį gyvenimą jei įsikurčiau Vilniuje, ar kur nors užsienyje. Man labai pasisekė, kad turiu šeimą, kurie palaiko" - teigia Gabrielius.

"Taip, esu iš mažo miestelio, Šiaulių apskrityje" sako Matas. "Na, jis, yra mažas, visi visus pažįsta. Ritmas šiaip beveik kaip didmiestyje, labai daug mašinų, ypač po darbo. Žmonių milijonas😁 O kaip jaučiasi LGBTQ+ asmenys, tai net nežinau, gal būt atsiskleisti, kad priklausai šiai bendruomenei yra sudėtinga, nes mažesniuose miestuose nelabai supranta tokio požiūrio ir net gali tave smerkti, sulauksi patyčių".

"Laikas eina tikrai lėtai, nėra jokio veiksmo mano miestelyje, nors netoli Kaunas, tačiau jaučiuosi tarsi įkaitas, negalintis daryti ko aš noriu, nes tenka slapstytis nuo šeimos, nuo kaimynų žvilgsnių, atrodo, kad įtars, bus labai blogai. Šeima nežino apie mano netradicinę orientaciją ir jie būtų tikrai prieš tokią "ideologiją". Kai išeinu manęs vis klausia kur buvai, o susirasti panašių draugų ar gyventi naktiniu ritmu būtų tiesiog tragedija, nors apie tai visada pasvajoju" - sako Lukas iš Kauno apskrities.

Pažinčių programėlių "reikalai" labai prasti

Pažinčių programėlėmis dauguma visai nesinaudoja, nes mažų miestelių publikos jose nei su žiburiu nerasi, tenka gretintis prie didžiųjų miestų ir įveikti kas kart daugybę kilometrų, kad nueiti į pasimatymą.

Gabrielius atvyrauja "Nesvarbu, ar tai programėlė skirta susirast draugų, porą, ar vienos nakties nuotikį - visur tie patys žmonės. Gal tiksliau tie patys 15 žmonių, iš kurių 10 neturi nuotraukos, likusieji keturi ieško tik vienos nakties nuotykio, o penktas tiesiog ne mano skonio :) Beviltiška".

"Dar nekalbant apie tai, kad visi jaučiasi nesaugūs, nori kažkur slapstytis. Mano programėlėse atstumas visada ant maksimumo, nes man asmeniškai tai ne kliūtis. Jei surasčiau vaikiną, kuris patinka, ir jis būtų pavyzdžiui iš Vilniaus, atiduočiau visas savo jėgas, kad pavyktų kuo dažniau susitikti" - tenka susitaikyti su tokia realybe sako Gabrielius.

Ieva iš Šiaulių pasakoja, kad nors jos miestas nėra toks mažas Lietuvos mąstu, tačiau ir čia ji jaučiasi tarsi būtų gilioje provincijoje LGBTQ+ žmonių atžvilgiu: "Aš tiesiog nuleidžiu rankas kas kart rašydama pažinčių skelbimą ar naudojantis programėlėmis. Viskas vienas per tą patį, nors esu jau vyresnė nei kai kurie paaugliai, tačiau suprantu realybę, kad dauguma pažinčių sukasi aplink Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Šiauliai yra "outsaideris" ką nors susirasti, gal tai sėkmės reikalas ir pan.".

"Tenka rinktis iš to kas kartais pasitaiko kaip laimės dalykas, tačiau tai vienadieniai susitikimai, o aš noriu būti mylima, kad kaskart prabudusi rasčiau savo žmogų šalia manęs" - davė suprasti Ieva.

"Kartais įveikiu šimtus kilometrų, kad susirasčiau kažkokį tam tikrą ir man skirtą žmogų, nes mažuose miestuose yra labai mažai mūsų, o jeigu ir yra jie bijo prisipažinti. Dažniausiai tokiuose profiliuose, manau, kad yra pasislėpę bailiai, kurie susitarus susitikti, jie tiesiog dingsta. Arba yra vedę, kurie nenori rodytis" - aiškina Matas.

Pirmas pasimatymas provincijoje skiriasi nuo kitų?

Kad ir koks mažas tas pasaulis vis gi prisiminimai apie pirmąjį pasimatymą provincijoje atima žadą.

Kęstas iš Kauno apskrities turi savo nusistatymą: "Man gerai gyventi mažame mieste, nes galiu teigti, kad tai yra net privalumas, mažiau konkurencijos, daugiau potyrių, LGBTQ+ bendruomenė nėra "išpindėjusi", "sugadinta", ar "susireikšminusi", sakau, kad man provincija patinka, čia daug realesni patys žmonės. Gal man sekasi, tačiau nematau jokios problemos, o jeigu reikia galiu nuvažiuoti ir į kitą regioną ar miestą".

"Mano pirmasis pasimatymas įvyko prieš du metus, mes esame pažįstami, tačiau, kai tai įvyko, aš buvau apstulbęs, kad tai įmanoma, mano paaugliška euforija įvyko taip greitai, kad nespėjau suprasti, nes tai buvo tikra, stipru ir pirmas bučinys mane pakerėjo. Buvau didžiulėje ekstazėje, norėjosi patirti tokį jausmą dar ir dar" - nevyniojo į vatą aistringų žodžių Kęstas.

Gabrielius nusiteikęs pesimistiškiau, nes jis dar nebuvo pirmame pasimatyme: "Vilčių man rasti vaikiną suteikia tik vidinis balsas. Niekada nepasiduoti. Gal ateis diena, kai atsiras žmogus, su tokiais pat interesais užmegzti rimtus santykius, o ne pirmo pasimatymo metu šokti į lovą... :) Vis gi tikiu, kad dėl to turėčiau gyventi Vilniuje. Rasti savo žmogų savame miestelyje vilčių neturiu".

"Kitam LGBTQ+ atstovui palinkėčiau daugiau drąsos ir mažiau slapstymosi. Visą gyvenimą juk nesislėpsim po tuščiu profiliu, o gyventi vieniši vargu kuris norime" sako jis.

"Na pirmasis pasimatymas dažniausiai būna, mašinoje, pavažiavus kur atokiau😁 kad nebūtų žmonių. Taip, aš pranešiau šeimai, kad esu gėjus. Taip pat draugams, bendraamžiams. Išpradžių šeimos reakcija, gal nelabai buvo priimtina, bet susitaikė ir priėmė. Iš draugų ir bendraamžių susilaukiau labai daug palaikymo, tad buvo nerealu, nes dar mokiausi mokykloje ir galvojau, kad bus labai daug patyčių, tačiau sulaukiau daugiau palaikymo, taip man pasisekė tas pirmas kartas - sako Matas.

"Visi visus pažįsta" sindromas

Didmiestyje po nepavykusio pasimatymo, gali tiesiog "ištirpti" minioje. Mažame miestelyje turėsi nuolatos su tuo žmogumi prasilenkti maisto priekių parduotuvėje arba, dar blogiau, sužinoti, kad jis yra jūsų puseserės bendraklasis. Privatumas čia tampa prabangos preke.

Pasimatymo vietų provincijoje nėra daug. LGBTQ+ kalbinti žmonės dažniausiai renkasi atokesnius gamtos kampelius, vėlyvius pasivaikščiojimus vienintele gatve miestelyje, arba iškart važiuoja į neutralią teritoriją - kitą miestą.

"Na greičiausiai, tai būtų ribotas pasirinkimas, nes susirasti antrąją pusę, yra sunku mažame mieste, vienas kitą pažįsta, tad tenka dairytis kituose miestuose. Gal būt, tai būtų stipresnis jausmas, nes mūsų čia mažuma" - filosofuoja Matas.

Ieškant rimtų santykių mažame miestelyje sunkiausia tai, kad paprasčiausiai jautiesi vienas.

Emociniai ir psichologiniai iššūkiai

Daug LGBTQ+ asmenų gyvena dvigubą gyvenimą. Žmonės mažuose miesteliuose dažniausiai gyvena tradicinį, visuomenės lūkesčius atitinkantį gyvenimą (kartais net turi sukūrę heteroseksualias šeimas), o savo tikrąją tapatybę ir meilės paieškas slepia tik skaitmeninėje erdvėje.

Ši nuolatinė izoliaciją, dvigubas gyvenimas ir jausmas, kad tikras gyvenimas prasidės tik išvažiavus studijuoti ar į komondiruotę, sukuria didelį emocinį spaudimą. LGBTQ+ žmonės neretai patiria emocinius ir psichologiškus sukrėtimus, kai tenka skirtis su žmona ar vyru, išsiaiškinus abejoms pusėms realią situaciją. Įvykus lūžiui jie pradeda netrukdomai patenkinti savo jausmų tikram asmeniui poreikį ir būti savimi, išlikti sveiko proto, įpūsti sau atgaivos nuo klaidingai pasirinkto gyvenimo būdo.

Šviesioji pusė

Kaip rašo Kęstas, jis yra pavyzdys kitiems žmonėms iš mažo miestelio.

"Galima tapti "atsivertusiais" ir džiaugtis gyvenimu, negu nuolatos verkšlenti, kad esi vienišas, juk toks nenori likti iki gyvenimo galo. Ar gi nesvarbiau tavo geresnė emocinė ir psichologinė savijauta kai atsiskleidi kitiems, nors iš pirmo karto ne visiems tai padaryti pavyksta. Kas jus stabdo išvysti didesnį pasaulį, o jis tikrai yra, ir kupinas nuostabiausių žmonių".

O likusieji gali daug nuveikti savo miestelio bendruomenėje rengdami susibūrimus. Vietinis jaunimas gali kurti savo privačias, saugias erdves (pavyzdžiui, uždarus namų vakarėlius ar garažų susibūrimus), kur savaitgaliui galima nusimesti kaukes ir tiesiog būti savimi su bendraminčiais.

"Palinkėčiau, tai kad nebijoti atsiskleisti. Nes kuo daugiau mūsų prabils ir visi išgirs mūsų balsą, jog mes esame, tai tuo greičiau su tuo susitaikys. O ir jūs nesate vieni, visada galite parašyti į FB grupę, prisistatykite, ir su jumis visada susisieks" - siunčia žinutę Matas.

Viskam yra laikas, todėl jį reikia išnaudoti tinkamai. Niekas nepaneigs, kad būdamas savimi labiau pasitikėsi savo pastangomis siekti susirasti sau tinkamą porą. Kartais nereikia kažkokio "idealo", žmogų galima pamilti iš širdies gilumos. Reikia noro keistis, ir neleisti užvaldyti tavo proto negatyvioms mintims.

Išvada

Kadangi žmonių mažai, provincijoje LGBTQ+ bendruomenės nariai dažnai tampa itin artimais draugais, palaikymo komanda vieni kitiems, o ne konkurentais pažinčių rinkoje. Galima teigti, kad mažuose miesteliuose yra daug stipresnis ryšys tarp LGBTQ+ benruomenių nei didžiuosiuose miestuose, nes kada didelio pasirinkimo nėra, sunku išsiskirti su kiekvienu nariu.

Lietuvos regionų LGBTQ+ bendruomenėse progresas vyksta, bet vis dar lėtu tempu. Situacija išlieka nevienalytė - atskirtis tarp sostinės burbulo ir provincijos vis dar labai ryški. Didžiausios baimės šiems žmonėms yra saugumo ir atvirumo atotrūkis, lėta skaitmeninė integracija, gėdos jausmas, ir politinis spaudimas.

Tokios asociacijos kaip Išgirsti ar Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL periodiškai rengia projektus, konsultacijas ir kultūrines erdves, orientuotas į emocinės bei psichologinės paramos prieinamumą regionų gyventojams.

Juose vis dar stipri konservatyvi nuomonė. Kai kurios politinės jėgos, pavyzdžiui, Lietuvos regionų partija, bando siūlyti įstatymų pataisas, nukreiptas prieš LGBTQ+ informacijos sklaidą, o tai sukuria papildomą emocinį spaudimą vietos bendruomenėms.

Aš pats labai dėkoju žmonėms pasidalinusiems savo istorijomis apie tai, kad jie yra, kad jie turi savo žodį, ir stengiasi išlikti savimi.